Aleksandra Pėdutė Pedosėja

ir

Krikšto tėvai

ruošiama turėtų buti visas Tapsmo (Žmogus-vabalas-respublikonas-žmogus)  serialas

I etapas

Tais laikais, kai mobilus telefonas buvo retenybė ir pasididžiavimas, o apie skaitmeninį fotoaparatą paprastas žmogelis nė girdėti nebuvo girdėjęs, kai Audi 80 (bulka) Lietuvoje buvo populiarumo viršūnėje…. Taigi tais laikais gatvėmis prabirbdavo vienas kitas motociklas… Baikerių judėjimą stebėjome iš šalies. Atmintyje įsirėžęs pirmasis susidūrimas su motociklu… ne avarija, o toks keistas atsitikimas…

Beveik prieš dešimt metų girdėjome, jog Kaune „Prie svarstyklių“ rinkdavosi baikeriai… jei kas neprisimena, ta vieta Petrašiūnai, netoli miškai ir Kauno marios…  kaip tik ten mes ir gyvename… Taigi vieną gražų vasaros savaitgalį sklido gandas, kad renkasi motociklininkai … ką jie ten veikė, galas juos žino, nors pusę nakties girdėjosi motorų gaudesys ir tranki muzika… Ir pirmadienį, po audringo savaitgalio, išbėgom rytinio krosiuko, kartu ir šuns pavedžiot.. Bėgam palei geležinkelį, žiūrim – kažkas saulėj tviska. Kad ne stiklų krūva – aišku… O kas? Šuo nieko nemato ir neužuodžia - maistas juk nežiba… Artėdami prie radinio, netekom amo… guli griovyje motociklas, toks didelis, blizgantis, iščiustytas ir raudonas (o gal bordo), truputį aplamdytas, bet išdidus… Jei yra toks brangus motociklas, turi būti ir šeimininkas. Išieškojom (policininkai sakytų iššukavom) vietinius griovius ir pakrūmes – nėra. Šuo irgi nieko neužuodė . Galvojam, reikia namo parsivežt (brangus juk daiktas - maža kas), palaikyt, kol kol “tėvai” atsiras, ant stulpų  skelbimus išklijuot (internetas tada taip pat buvo ne visiem prieinamas), o gal niekam jis nebereikalingas,  gal jį pametė ir jis dabar bus pamestinukas, juk reikės jį paglobot, auklėt… puolėm kelt… ar gali du „lengvaatlečiai mėgėjai“atkelt tokią sunkybę. Neatkėlėm, tik ratus pasukiojom, gražiai stipinai saulės spinduliais žaidė. Tais laikais motociklais nesidomėjom, todėl, koks jo vardas, be šeimininko ir nesužinojom, nors, dabar galvoju, skaityt tai mokėjom…. Pasikvietėm į pagalbą kaimyną, kaimynas – kitą kaimyną…. kėlėm – nepakėlėm. Buvo nuspręsta pakviesti valdiškas pajėgas: atvažiavo policija ir ugniagesių komanda. Policija su vietiniais gyventojais spoksojo ir stebėjosi, kaip jis atsidūrė griovyje prie geležinkelio, kur dingo „vadeliotojas“ . Vyko karštos diskusijos: vieni pasakojo, jog matė, kaip pagėrę baikeriai po miškus važinėjo, neva ieškodami, kur pernakvot, kiti postringavo, kad bėgiais važiavo ir su traukiniu susidūrė (kraujo žymių neradom), treti išmąstė, jog čia jį vagys paslėpė, kad po to galėtų pasiimt. Mums beieškant teisingo atsakymo, ugniagesiai privažiavo prie griovio krašto, nuleido taip vadinamą „lebiotkę“, prikabino plieninį žirgą ir užvilko (tikra to žodžio prasme ,užvilko) į viršų… Koks tolesnis jo likimas, taip ir liko neaišku… Šie vaizdai liko atminty, nes viskas vyko tais laikais, kai Audi 80 (bulka) buvo LYGIS…

II Etapas

Tais laikais, kai Lietuvoje nebuvo didelio eismo, kai į bet kurį eismo įvykį su sirenom atlėkdavo POLICijA, kai V. Šustauskas buvo ubagų karalius ir turėjo džipą, ant kurio lyg Leninas ant Potiomkino rėždavo kalbas…. taigi tais laikais gatvėmis prabirbdavo vienas kitas, o gal ir trečias motociklas… Šį kartą baikerių judėjimą dar stebėjome iš šalies. Atmintyje įsirėžęs antrasis susidūrimas su motociklu, tik šį sykį pats tikriausias…

Kadangi tingim vaikščiot kaip ir vidutinis lietuvis, iki baikerių susibūrimo važiuojam su mašina (pėsčiomis - 250 metrų, važiuoti - 3kilometrai). Kaip ir reikėjo tikėtis, eismas buvo panašus į stovėjimo aikštelę, tais laikais tokie būdavo Amerikoje ir vadindavosi kamščiais (traffic jam). Bet mes , pasirodo, buvom nekantrūs eismo dalyviai, todėl nusprendėm apsisukti, kadangi stovėjom antroje eismo juostoje, apsidairėme ir….. Vienam baikeriui net nespėjome pasakyti: „Gero skrydžio“…. Ir jis ,tikra to žodžio prasme, perskrido per dvi juostas… tai atsitiko taip greitai, kad niekas net nesusigaudė, kas įvyko… taigi šou dalimi tapome ir mes… Subėgo begalė žmonių baikerio gaivinti… O gaivinti reikėjo mane, nes aš užsimerkiau ir bijojau akis rodyti… mano galvoje plaukė baisūs vaizdai: krauju ir kitais žmogaus organais nutaškyta gatvė ir aplinkiniai žmonės, mano vyras, uždarytas iki gyvos galvos kalėjime, aš su amžinu kaltės jausmu ir visais vaikais ant rankų gatvėje……Bet jis pats kuo puikiausiai vaikščiojo, kalbėjo, stebėjosi, kaip čia taip galėjo atsitikti…. O ką mes galėjome padaryti? Jis tikriausiai skriejo šviesos greičiu, todėl buvo beveik nematomas… Atlėkė policija, greitukė. Uniformuotieji įvertino susidariusią situaciją ir nupaišė shemą, pasirodo, lakūnas, važiavęs priešingos krypties eismo juosta, taip daryti negalėjo, turėjo su visais stovėti kamštyje ir praleisti šventę arba bandyti lenkti koloną iš dešinės… Greitukė baikeriui sutvirtino išnirusį nykštį. Kol gydytojai tai darė, aplink stovėję vaikai išvogė nukritusias baikerio motociklo detales… Mums liepė važiuoti į Policiją, rašyti paaiškinimą. Visą vakarą praleidome VĮ Policija, nes tikrino, ar mes negirti, po to ar ne narkomanai, po to laukėm išvadų….Kadangi mūsų mašina didelė ir stipri, ji atlaikė likimo smūgius, tik baikeris „išderino“ priekinius ratus. Matyt buvo neapsidraudęs, tai tų ratų niekas ir nebesuderino… teko patiems už savus grašius. Kaimynai mus praminė Baikerių Žudikais, o draugai liepė ant mašinos durelių nupiešti motociklą ir jį perbraukti, neva tai mūsų pergalė…. o koks buvo motociklas? Spalvotas? Tikriausiai britva…Dabar jau niekas neprisimena… Tik kitą dieną per TV sužinojom, kad „ant drąsos padaręs“ Šustauskas visą vakarą šokinėjo su guma, o išmušus dvylikai (kaip toj pasakoj apie Pelenę) karalius virto baikeriu, nes organizatoriai jam padovanojo motociklą.

III etapas

Tais laikais, kai šalį pradėjo valdyti lakūnas ir baikeris R. Paksas, kai pasaulis apraudojo pirmąją klonuotą avį Doli, kai Lietuvos krepšinio rinktinė tapo Europos čempionais…. taigi tais laikais, tik išaušus pavasariui ,į kelius išbirbdavo nedideli pulkeliai motociklų, ………..

Mūsų kompanijos vyrai slapčia įsivaizduodavo patys besą kelių puošmenos, skriejančios plieniniais žirgais. Kaip sakoma, toj dainoj: „Nepabuvęs kareivėliu – nebus geras artojėlis…“ taigi plieninį žirgą reikia užauginti. Pradėta buvo nuo krosinukų (tokia žirgų rūšis)…

Juos reikia prisijaukinti ir užauginti…. labiausiai krosinukams patikdavo miškai, fortai ir specialios „ganyklos“ dar kitaip trasomis vadinamos… Tai juos ten ir ganydavo: iš lėto, atsargiai, bijodami „eržiliuką“ ir save sužeisti…

Dėdė Rolandas, įkvėptas avelės Doli mirties, klonavo IŽ‘ą.

Taigi jau du, paženklintus plintančios zarazos genu, moterų pasulis pasitiko ne visai draugiškai.

IV etapas

Tais laikais, kai Lietuva įstojo į NATO, kai Lietuvos valdymą jau buvo perėmęs V. Adamkus….. tais laikais pavasriu kvepiantį orą virpindavo sugrįžusių paukščių ir gausiai iš garažų lendančių motociklų motorų giesmės….

Plieninių žirgų kaimenė per kelis metus pasipildė jaunikliais, kurie gerokai pranoko savo protėvius „krosinukus“….

Moterų pasaulis paskelbė mėnesio tylos boikotą visokio plauko arkliams ir jų infekuotiems, zarazos pažeistiems šeimininkams.

Moterys net nelabai susigaudė, kuris jauniklis kam priklauso, nes užsikrėtę vyrai kratėsi savininko teisių…

Po tylos įžadų moterys pradėjo žiūrėti į plieninius žirgus atlaidžiau, aš pabandžiau net apsižergti…. ir ką …. visai patiko…

teko palakstyti po Lietuvą, Gintas net Bike šou su savo žirgu pralėkė…tą dieną buvo labai daug lietaus… Dėdė Rolandas tada buvo išvykęs Į Daniją, todėl tik naktimis sapnuodavo,

kaip pasibalnojęs savo Kawasaki, tapšnodavo per odini balną ir pasileisdavo šuoliais į nežinią…. Atsibusdavo, nubraukdavo ašarą… o zaraza vis plėtėsi, ypač apimdama abu smegenų pusrutulius…..

V etapas

Tais laikais, kai pasaulyje nevyko nieko gero ir nieko blogo, kai tokie metai buvo paskelbti Tarptautiniais dykumų ir dykumėjimo metais, kai į gatves pasipylę motociklai nieko nebestebino…. tais laikais teko kaip tikriems baikeriams sudalyvauti Bike Šou Millennium.

Čia galėjai kiekvieną žirgą apžiūrėti, kiekvieną nusifotkint atminčiai,

Zaraza įgavo pagreitį, jau buvo galima užsikrėsti ir kitiems, dažnai policija pradėjo mojuoti ne draugišku rankos pakėlimu, o savo raudonuoju skrituliu, o A kategorija? KUR? Vyrai susirūpino – per brangu važiuoti staiga tapo… Pradėjo bręsti mintis apie A kategorijos laikymą. Ilgai brandinama mintis materializuojasi… atvažinėjus po trejetą-ketvertą metų, tai kaip du pirštus apmyžt, nusprendė vyrai…. pasirodo ne taip lengva buvo….

VI etapas

Tais laikais, kai pasaulyje pasirodė nauja Windows versija Windows Vista, kai A kategorijos įspaudas vairuotojo pažymėjime buvo būtinas…. tais laikais pagrindine transporto priemone šiltuoju sezonu tapo motociklas….

Zaraza taip išplito, kad susirgo ir Paulius, o kaimenė pasipildė naujais jaunikliais….

dalyvavimas Bike show Millennium tapo slogiu prisiminimu… Kadangi buvo nuspręsta likti palapinėse

nakvoti, atsibudę pasigedome savo daiktų: šarvų, šalmų, batų…. Jautėmės šlykščiau negu šlykščiai…. Nusprendėme daugiau į šventės vidų nebelįsti…. na, nebent kolonoje pravažiuoti…

VII etapas

Tais laikais, kai visas pasaulis stebėjo Olimpines žaidynes Pekine (Kinija), kai daugelis apie šį laikotarpį sako PERNAI…. tais laikais kiekvieno gero vyro tvarte puikavosi po kelis žirgus.

Mūsų vyrų tvartai atrodė taip:

Visų šeimų vaikai taip pat užkrėsti: mažiausias Simukas, vidurinysis Žygis

ir

vyresnysis Laurynas

Taigi gyvenimas slysta puikiai: jau ir A kategorija gali pasigirti visi, ir važiuodami pro policiją aukštai galvą iškelti. O policija lyg žinodama, kad viskas tvarkoje, nebestabdo. Kodėl? O taip norėtųsi išdidžiai pasipuikuoti savo nauju vairuotojo pažymėjimu.

Kiekvienas vakaras tapo kelione, ji trumputė, bet su tikslu: Vilkija, Zapyškis, Raudondvaris, Pociūnai, Kazlų Rūda, Kauno vienuolynai, Kauno fortai, Kauno apžvalgos aikštelės, Kauno laiptai….. Pasirodo, į tokias mini-vakarines keliones išsiruošia nemažai baikerių… Važiuoti tai norisi – negi zulinsiesi miesto gatvėmis. Tenka pasukti galvą ir pasilepinti gražiais keliais, puikiais vaizdais, gera nuotaika……

Kai A kategorija kišenėje, kai galima pakeliauti, nors patirties toli važiuoti – NULIS, nusprendėme, kad kažkada reikia pradėti. Taigi… Aš,

mano Gintas 

ir, žinoma,  patys geriausi draugai:

mūsų Reda ir dėdė Rolandas

visai gražią 2009 gegužės 18 dieną, išvykome į Lenkiją. Ne pigių dešrų pirkti, o aukščiausių

Lenkijos tiltų pažiūrėti. Buvom girdėję, kad motociklais pasiekti šią vietą galima dvejopai : važiuojant asfaltuotais keliukais(Kaunas-Marijampolė-Žytkiemis(Lenkija) -Stanczyki (Lenkija)) arba įdomiau (Kaunas-Vilkaviškis - Gražiškiai - Varteliai - Žytkiemis (Lenkija) -Stanczyki (Lenkija). Nuo Vilkaviškio iki Vartelių 40 kilometrų, o nuo Vartelių iki tiltų maždaug apie 30 km. Žvyrkelio, kuris yra tik iš Lietuvos pusės viso reikia įveikti apie 5 kilometrus. Du kilometrai pasienio cementinio ir apie trys kilometrai laukų kelio). Pasirinkome pirmąjį variantą, nes dangus po pietų žadėjo praplyšti, o jei būtų nepraplyšęs , būtume grįžę laukiniais keliais.

Taigi kelionę pradėjom dešimtą ryte. Oras buvo saulėtas, bet vėjuotas. Važiuojant keliu, iš dešinės kai pūsteldavo iš pasalų vėjas, tai toks slapukas gūsis vos iš ratų neišversdavo (gerai, galvoju, kad mano svoris gerokai viršija 43 kilogramus, todėl „balne“ laikiausi tvirtai). Kadangi tikslas buvo – kuo greičiau nuvažiuoti iki vietos – tai ir važiavome. Kilome į kalnus, leidomės į pakalnes, kelias tikrai nuostabus motociklininkam: siauras, vingiuotas, apgaubtas medžių alėjomis (su furomis jie ten gal nevažinėja), Jei atkakliai sieksi tikslo, tai ir pasieksi… pasiekėm..Žydkiemį… gražus, jaukus,miesteliukas. Pagal pavadinimą tai turėtų būti žydų gyvenvietė, bet apie juos šaltiniai nutyli. Kaimą Prūsijoje 1554m. įkūrė protestantai iš Lietuvos. Iki XXa. pabaigos pamaldos čia vyko lietuvių kalba. Nemažai kaimo gyventojų mirė per maro epidemiją XVIIIa. Po to čia apsigyveno vokiečiai išeiviai iš Zalcburgo. Kaimas turėjo teisę organizuoti turgus, muges, todėl kurį laiką buvo prekybos su Lietuva ir Lenkija paslaugų centras. Per Antrąjį pasaulinį karą ŠV.Huberto viešbutyje įkurta hitlerinkų diversantų rengimo mokykla, kuriai vadovavo SS hauptšturmfiureris Hermanas Dylba. Taigi, apie žydus istorija nutyli, gal tai tik garsų sąskamnis…. Juk lenkai šį vietovardį ir rašo Żytkiejmy, o vokiečiai Szittkehmen. Neaiškios kilmės kaime, neaiškioje parduotuvėje prisipirkom neaiškios mėsos ir agurkų, kuriuos nusprendėme užgerti grynai lenkišku “Zyviec” alumi.

Netoli už posūkiuko pasimatė gražuoliai tiltai, tikrai įspūdingesni negu nuotraukose..Pasistatėme savo “Žirgus” aikštelėje.

; jie, toli gražu, nebuvo vieniši, panašaus plauko turistų apstu.Papietavome, paskaitinėjome su Reda informacinius stendus

ir nusipirkę bilietus po keturis zlotus lipome ant tiltų.

Tiltai pastatyti Romintos girios pakraštyje, per upelį tiesiant siaurojo geležinkelio linijos atkarpą. Šiaurinis tiltas, dar kitaip vadinamas “Pusiaudienio” tiltas pastatytas 1912-1914 m., darbai nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Pietinis tiltas “Pusiaunaktis” pastatytas 1923-1924 m.  Abu tiltai penkių arkų , abiejų ilgis 180 m, aukštis 31,5 m. Tai aukščiausi tiltai Lenkijoje. Pastatyti pagal Senovės Romos akveduko prie Pont du Gard pavyzdį.

Su tiltų statyba susijęs įdomus faktas. Juos užbaigus, po 1926 m. gegužės 31 d. vykusios audros išnyko greta kaimo buvęs Stančikų ežeras. Išsiveržus ežero dugne susikaupusioms balų dujoms, ežero vanduo, susimaišęs su dumblu ir moliu, pakilo didžiuliu stulpu į orą ir pasiskleidė apylinkėse.

Kurį laiką tiltais naudojosi ekstremalaus sporto mėgėjai šuolininkai su Bungee kordu, tačiau, tiltams patekus į privačią valdą, tokie šuoliai uždrausti.

Pravažiavome apie 350 km. Grįžome beveik be nuotykių, tik man ties Veiveriais pasibaigė kuras, taip ir turėjo būti…. Galiu pasakyti, į mano patirties taurę įlašėjo vienas lašelis: SUŽINOJAU - kurą reikia pilti jam dar nepasibaigus:)))